Alavijas kaip antibiotikas veikia bakterijas, grybelius ir virusus; be to, kadangi šiame augale yra labai daug aktyviųjų medžiagų, tai jis ir daugeliu kitų būdų gerina mūsų organizmo sveikatą bei gijimą:

Stiprinama ir aktyvinama imuninė sistema. Kartu mažėja užsikrėtimo tikimybė, dažniau sergama lengva vienos ar kitos infekcinės ligos forma.
Stiprinamas ir išvalomas visas organizmas. Alavijas "valo" kraują.
Alavijas skatina žaizdų gijimą, jis saugo žaizdas nuo infekcijos.
Alavijas kažkiek skatina spinduliavimo pažeistų audinių regeneraciją.
Alavijas - natūralus skausmą malšinantis vaistas.
Alavijas - švelni ir gerai toleruojama priemonė kūnui valyti bei prižiūrėti.
Kartu su alaviju į organizmą patenka vertingų mineralinių medžiagų, vitaminų ir mikroelementų.
Alavijas slopina uždegimą, jis vėsina audinius.

Alavijas - alavijinių šeimos augalas. Šiltuose ir sausuose kraštuose auga daugiau kaip 250 skirtingų šio augalo rūšių. Jei tikėsime Senovės egiptiečių užrašais, tai jau daugiau kaip prieš 6000 metų alavijo sultys ir kitos formos buvo vartojamos ligoms gydyti bei kaip kosmetikos priemonė. Senovės Kinijos karo lauko gydytojai, indėnų žyniai šį vaistą vartojo kaip labai gerą žaizdų gijimo skatintoją. Alaviją dar prieš Kristų savo raštuose mini graikų gydytojas Dioskuridesas, o XVI-XVII a. visame pasaulyje šį augalą išpopuliarino jėzuitų ordino vienuoliai.

Šiandien labai daug alavijo auginama Australijoje, Kuboje, Venesueloje, Haityje, Meksikoje ir JAV (ypač Kalifornijos, Teksaso ir Floridos valstijose). Vertingais iš šio augalo pagamintais vaistais prekiaujama visame pasaulyje.

Iki šiol Aloe vera tiriantys mokslininkai surado daugiau kaip 160 skirtingų jame esančių medžiagų - jos visos kartu yra veiksmingas visą organizmą gydantis vaistas. Alavijuje yra 13 skirtingų vitaminų ir tiek pat mineralinių medžiagų, 15 fermentų, kelios aminorūgštys (taigi baltymams svarbių junginių), nepakeičiamųjų riebiųjų rūgščių, daugiau kaip 10 įvairių angliavandenių (sacharidų); taip pat yra žaizdų gijimą skatinančių saponinų, eterinių aliejų ir daug kitų medžiagų.

Šį puikų vaistą galite turėti savo namuose ant "palangės". Alavijas - nesunkiai auginamas kambarinis augalas; jei jis vartojamas iš karto, tai išlieka beveik visos aktyviosios medžiagos. Alavijas labai praverčia nudegimams ir žaizdoms gydyti (išlukštentą minkštimą iš augalo lapo dėkite tiesiai ant žaizdos); jis taip pat gali būti naudojamas odai valyti ir prižiūrėti, labai gerai drėkina odą - drėkinančios medžiagos įsiskverbia tris kartus greičiau už vandenį. Oda tampa elastingesnė, stangresnė ir jaunesnė. Be to, taip pašalinami ir ant odos esantys nešvarumai, įtrūkimai, nebelieka sausų odos plotų. Kaip išorinis ar vidinis vaistas alavijas vartojamas odos ligoms (žvynelinei, neurodermitui, lėtinėms egzemoms bei paprastiesiems spuogams) gydyti. Alavijo preparatai padės nugalėti ir grybelines odos, rankų bei kojų nagų ligas. Šio augalo nereikėtų pamiršti ir tada, kai sutrikusi medžiagų apykaita. Alavijas padės, kai sutrikusi skrandžio, žarnyno ir tulžies funkcija, jis taip pat vartojamas kosuliui, bronchitui ir kitoms kvėpavimo takų ligoms gydyti. Geriami alavijo preparatai buvo sėkmingai panaudoti net cukriniam diabetui, skrandžio opaligei ir bronchinei astmai gydyti. Alavijo sultys - profilaktiškai vartojamos kaip organizmą stiprinantis vaistas. Kai kuriose šalyse, kur alavijas auga natūraliai, yra paprotys alavijo sultis gerti kiekvieną dieną. Taip stiprinamas visas organizmas, o ypač imuninė sistema. Mūsų kraštuose alavijo sultis rekomenduojama gerti šaltuoju metų laiku. Tiesa, jos nėra malonaus skonio. Tačiau, jei šias sultis sumaišysime su kitomis, malonesnio skonio sultimis (santykiu 1:1), gausime labai vertingą alavijo gėrimą. Vitaminizuotą kokteilį galima pasiruošti iš alavijo sulčių, trupučio žolelių druskos, daržovių sulčių ir truputėlio tabasko. Toks kokteilis padės apsisaugoti nuo bjauraus peršalimo ir tada, kai pasirodys pirmieji slogos ar gripo simptomai.

Ežiuolė - virusų priešas

Ežiuolė (Echinacėja)

stimuliuoja organizmo imunitetą
užkerta kelią persišaldymo ligoms
palengvina persišaldymo simptomus
sušvelnina streso padarinius ir padeda lengviau prisitaikyti prie aplinkos

Paprastai kvėpavimo takų infekcijas, gripą, sukelia mūsų aplinkoje esantys virusai, kurie labai greitai plinta ir cirkuliuoja aplinkui. Visi susiduria su virusais, vadinasi, ir su galimybe sirgti, tačiau vieni žmonės suserga, kiti - ne. Infekcijos galimybė glaudžiai susijusi su imunitetu.

Įprastoji medicina negali gydyti nei užkirsti kelio ar sutrumpinti peršalimo ligų bei virusinių infekcijų trukmės. Kai kurie natūralūs preparatai, vartojami šimtmečiais, gali padėti sustiprinti žmogaus organizmą iš vidaus, o peršalus sutrumpinti ligos trukmę ir palengvinti jos simptomus (kosulį, karščiavimą, skausmus). Pati gamta mums siūlo vaistažoles, galinčias sustiprinti imuninę sistemą. Ypač aktyvina imuninę sistemą rausvažiedė ežiuolė (echinacea purpurea). Ežiuolė yra naudinga natūrali priemonė daugeliui infekcijų gydyti.

Ežiuolė - daugiametis augalas, kilęs iš Šiaurės Amerikos. Indėnai pirmieji pastebėjo gydomąsias ežiuolės savybes: jos sultimis gydė žaizdas, gyvačių įkandimus, net užkrečiamas ligas.

Ežiuolės preparatai stiprina žmogaus imuninę sistemą, gydo uždegimus, virusines ir bakterines infekcijas, cistitus, nefritus, tinka kvėpavimo takų ligų profilaktikai. Pastaraisiais metais atliekami tyrimai, ar ežiuolės preparatai veiksmingi gydant sergančius AIDS. Moksliniai ežiuolės efektyvumo tyrimai parodė, kad vartojant šios vaistažolės preparatus, ligos trukmė sumažėja dvigubai, siptomai daug lengvesni ir sveikimo periodas greitesnis.

Ežiuolė - labai nereikli gėlė, kuri gali augti ir saulėtoje vietoje ir pavėsyje. Ji atspari sausrai, pakelia didžiulius šalčius. Ežiuolės šaknys ir žalioji dalis (lapai ir žiedynai) turi akilamidų, polisacharidų, cikorinės rūgšties, eterinių aliejų ir kitų veikliųjų medžiagų, kurios žūva džiovinant augalą. Todėl ežiuolės arbata neturi jokio gydomojo poveikio, ją vartoti nėra jokios prasmės. Vaistams vartojamos ežiuolės sultys, spaudžiamos iš žydinčio augalo lapų bei žiedynų ir šaknų. Ežiuolės preparatai teigiamai veikia gydant virusines ir persišaldymo ligas.

Vaistinėse galima įsigyti ežiuolės kapsulių, kurias reikėtų vartoti vos pajutus pirmuosius persišaldymo simptomus, profilaktiškai - prasidėjus infekcinių ligų periodui, ir persirgus - imunitetui sustiprinti.

Varnalėša ( lot. Arctium, ang. Burdock)

Ši didžiulė, kartais net kirviu bandoma iškirsti, patvoryje išaugusi piktžolė - Varnalėša - nereiklus dvimetis augalas keroja ne tik patvoriuose ir dykvietėse, apleistose žemėse, tarsi pakelės stulpai rikiuojasi pagrioviuose, bet mielai augtų ir darže. Įdomu, kad Europoje nemėgstamos varnalėšos, Japonijoje ir Tolimuosuose Rytuose auginamos specialiose plantacijose. Ten varnalėšų šaknis deda į salotas, jas valgo virtas ir keptas, iš jų kepa paplotėlius ir kotletus. Taigi, varnalėša gali jus guosti, gydyti ir net maitinti.

Pas mus varnalėša pateko kaip vaistinis augalas, nes turi daug gerų savybių. Lietuvoje auga 4 savaiminės rūšys:

Didžioji varnalėša (Arctium lappa)
Mažoji varnalėša (Arctium minus)
Miškinė varnalėša (Arctium nemorosum)
Paprastoji varnalėša (Arctium tomentosum)

Vaistams dažniausiai vartojamos varnalėšos šaknys, kuriose yra apie 15 proc. inulino, apie 12 proc. proteinų, eterinio aliejaus, riebalų, angliavandenių, dervų, glikozidų, rauginių ir kitų naudingų medžiagų. Šaknys kasamos antrųjų metų rudenį, kai sunyksta lapai, arba pirmųjų pavasarį (tuomet ypač sultingos). Todėl vietą, kur kasite, pasižymėkite iš anksto. Džiovinamos nuvalytos bei supjaustytos šaknys. Varnalėšų šaknų nuoviras geriamas sergant cukriniu diabetu, norint sureguliuoti medžiagų apykaitą, sergant šlapimo pūslės akmenlige, gastritu, opalige, kaip prakaitą arba šlapimą varantis vaistas. Liaudies medicinoje šaknų nuoviras geriamas užkietėjus viduriams, sergant reumatu, burnai skalauti ir įvairioms odos ligoms gydyti.

Ruošiant šviežias šaknis maistui, jos smulkiai supjaustomos ir verdamos pora valandų parūgštintame vandenyje. Tai mums tampa lengvai įsisavinamas inulinas, kuris verdant virsta vaisių cukrumi.Šaknis galima valgyti šviežias ir džiovintas, troškintas, keptas, dėti į sriubas vietoje bulvių.

Pavasarį galite valgyti varnalėšų lapus bei lapkočius. Iš jų gaminamos sriubos bei salotos. Lapų sultys gydo žaizdas. Lapų kompresai dedami ant sutinusių ir skaudamų sąnarių, malšina ir druskų nuosėdų keliamus skausmus, gydo egzemas, dedervines, pūliuojančias žaizdas.

Iš varnalėšos gaunamas aliejus vartojamas ir kosmetikoje, dedamas į įvairius kremus, plaukų šaknims stiprinti. Tokį aliejų plaukams galima pasigaminti ir pačiam: šaknis pamirkykite alyvų aliejuje, 10 min. pavirkite,ir, praaušinę, galite vartoti.